Šios sąvokos ir terminai neturėtų mūsų trikdyti, nes tai  — ilga, per tūkstantmečius susiformavusi, tam tikrų mokyklų išdava. O pati Joga —iš kur ji atkeliavo, kas jos pradininkai? Atsakymo toli ieškoti ir nereikės. Pasižiūriu pro langą. Kas už lango? Vakaras. O kas  po vakaro? Naktis. O po nakties – Rytas,  po jo — Diena. Mes šią kaitą vadiname paros ciklu. Metai taip pat turi savo laikus: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir šie keturi metų laikai taip pat atitinka: pavasaris — rytą, vasara — dieną, ruduo — vakarą, žiema – naktį. Tai mes vadiname metų ciklu. Kur šie procesai vyksta? Gamtoje. Ar mūsų organizme šie gamtos ciklai gali vykti? Manyčiau, kad gali. Taip ir žmogui, kuris sėdėjo kalnuose prieš daugelį tūkstantmečių, prieš akis patekėdavo saulė, atėjus nakčiai ji nusileisdavo už horizonto, jis pavargdavo ir nueidavo miegoti, kaip ir mes šiandien. Tik gal laiko daugiau turėjo pastebėti, pajausti. Patekėjo saulė — jis atsikelia, rąžosi, džiaugiasi viskuo, kas jį supa: medžiais, paukščiais, dangumi, kalnais, žvėrimis. Paskui, praėjus kuriam laikui, jis tampa tuo, kuo džiaugėsi, tarsi pakimba ore. O po to jam reikia ką nors “įdėti į skrandį” ar būstą pasiremontuoti. Taip jis padirbėja fiziškai, o kai pavargsta, eina miegoti. Štai tokiu paprasto žmogaus gyvenimu kalnuose pagal gamtos dėsnius pavyzdžiu galime iliustruoti Jogos ištakas.  Juk pačioje pradžioje Joga nebuvo susisteminta, kaip mes turime ją šiandien: įvairios mokyklos, įvairios srovės. Jos šaknys — gamta ir jos ciklai, taip pat žmogaus sugebėjimas pastebėti šiuos ciklus – Rytas, Diena, Vakaras, Naktis — savo fiziologijoje.

 Ar gali surasti šiuos gamtos tarpsnius – Rytą, Dieną, Vakarą, Naktį — savyje? Štai Rytas. Atsikeliu, pasirąžau su malonumu, pasižiūriu pro langą. Džiaugiuosi gamta, namais, mašinomis, viskuo kas supa. Ne galvoju, o paprasčiausiai būnu tame žavėjimesi. Gamtoje mes taip pat pastebime, kaip saulutė pateka. Visas pasaulis nubunda, aplink čiulba paukšteliai, oras tampa gaivus, tyras. Paskui Rytas pereina į Dieną. Jeigu Ryte žavėjausi viskuo, kas mane supa, tai Dienoje tampu tuo, kuo žavėjausi: medžiais, dangaus skliautu, upe. O Vakare vėl grįžimas į save: pakeliu sunkų daiktą su malonumu,  krepšius iš parduotuvės  nunešu iki mašinos arba dalyvauju disputuose, konferencijose, mąstau, kalbuosi. Ir Naktis — kai atsipalaiduoju, nugrimstu į save, susigūžiu į kamuoliuką ir užmiegu saldžiu miegu.

 Pasirodo, šias būsenas nesunku pastebėti- tai  pastebėjo ir mūsų senoliai. Bet ar mes gyvename pagal gamtą? Ar mūsų fiziologija pereina šituos ciklus: Rytą, Dieną, Vakarą, Naktį? Pasirodo, labai labai sunkiai mes atitinkame tuos  dėsnius. Kai išaušta rytas, mes atsikeliame iš lovos ir iš karto įsijungia protas: “ o, turiu padaryti tiek daug darbų: nueiti į darbą, mokyklą, kalbėtis su tuo apie šitą”… Ir taip protas sukasi be galo, be krašto.
O tai rodo, kad kol mes dar neprabudę, neišėję į Rytmetį, pradedame Vakaroti. Darbe bendraujam, kalbam, skaitom, ginčijamės- tai irgi įėjimas į save — Vakaras. Pareiname namo,  šnekamės, aptariam, mąstom su namiškiais, draugais — taip pat Vakaras. Ir galiausiai persisotinę visu tuo nueiname miegoti: mūsų fiziologija nugrimzta į Naktį. Kai išaušta  rytas, mes vėl sukame tą pačią plokštelę. Bėga dienos, mėnesiai, metai, kol vieną gražią dieną mums suduria kažkur kūne. Tada sakom: ”Ai, praeis”. Dar po kurio laiko suduria porą kartų, ir tada jau mes bėgam pas gydytoją. Žinoma, gydytojas prirašo gardžių vaistų. Tam kartui padeda. Dar po kurio laiko taip suima, kad atsiduriame ligoninėje. Ir tada  pradeda globoti mūsų visagalė medicina. O kur problemos šaknys? Problema ta, kad gyvenome dviem būsenomis: Vakaru ir Naktimi. Vakaras — tai sunkus darbas, užsibrėžto tikslo siekimas, kompiuteriai, šnekos, disputai ir Naktis — šitą mes visi žinome — miegas. Žinoma, atsiranda net tokių, kurie miego sąskaita bando dar pratęsti savo Vakaro praktikas, t.y. šnekomis, kalbomis, daiktų nešiojimu ir t.t.  Kuo visa tai galiausiai pasibaigia? Tuo, kad mūsų organizmas pradeda šaukti “gelbėkite” ir signalizuoti skausmų, ligų pavidalu. O išeitis paprasta. Gamtoje yra Rytas, Diena, Vakaras, Naktis. Taip pat yra ir mūsų fiziologijoje. Todėl turime save grąžinti į Rytą ir Dieną, o ne gyventi tiktai Vakaru ir Naktimi. Žinoma, Vakaras ir Naktis reikalingi, bet taip pat reikalingi Rytas ir Diena. Čia tiktų toks pavyzdys: žmogui nuo gimimo duota dvi rankos ir dvi kojos, bet vienokių ar kitokių aplinkybių vedami sau pasakome: nuo rytojaus nebesinaudosiu viena ranka ir viena koja. Kas atsitiks? Ogi tas, kad po kurio laiko jos pradės džiūti ir galiausiai tai atsilieps visam organizmui. Taip pat atsitiktų iš savo kasdienybės išmetus Rytą bei Dieną ir palikus tiktai Vakarą bei Naktį. Bėgant  metams mes įgauname daugelį problemų — fiziologinių, psichologinių, kurias išspręsti galime tik palaipsniui grįždami prie Ryto ir Dienos.
Pažiūrėkime į keturių, penkerių metukų vaikus. Būtent jie didelę dalį dienos praleidžia būdami atvirame kontakte su pasauliu: Ryte ir Dienoje. Tik, kai mes, tėveliai, pradedame sakyti: “susikoncentruok, pakentėk, pasiek, įveik, išmok, atpasakok”  nori nenori užpildom juos Vakaru. Todėl reikėtų Ryte, kai  atsikeliame, atmerkti akis, pasirąžyti, prieiti prie lango, pasigėrėti vaizdu, esančiu už jo. Kas turi namuose katę ar šunį, pastebėkite juos. Ką jie daro nubudę ryte? Ar iš karto pradeda kuistis ir tvarkyti guolį? Ne jie rąžosi, džiaugiasi, vaikštinėja, tik po to ėda. Taip ir mes nubudę “neįjunkime” savo smegenų, darbai niekur nepabėgs. Patikėkit manim, jų visada bus ir bus. Bet pasirąžyti atmerktom akim su malonumu gali kiekvienas. Jeigu jūs dirbat įtemptą protinį darbą, per pertraukėles pasirąžykite,  prieikite prie lango, išeikite į gatvę. Po truputį grąžinkite sau tą vaikystės tyrą jausmą — Rytą. Šis Ryto jausmas jums tiks dienos bėgyje kaip reabilitacijos priemonė prieš Vakaro būseną. Prisiminkite vaikystę. Ar jums nebuvo tokio pojūčio, kai jūs gamtoje, parke, sode pas močiutę ir jums taip gražu, žavu, džiaugsminga? Manyčiau, kiekvienas turi tokių prisiminimų iš vaikystės. Tai kas neleidžia grįžti į šį jausmą, jį puoselėti savyje?

 Kuo Joga skiriasi nuo gimnastikos ar fitneso? Juk gimnastas ar cirko akrobatas irgi labai gražiai išsilenkia, virvutes, špagatus padaro  ir koją ant galvos užsikelia. Tai kur esminis skirtumas tarp Jogos ir gimnastikos? Pirmiausias ir esminis skirtumas vėl tose pačiose būsenose. Ne vienokia ar kitokia kūno padėtis, kurią aš atlieku, esminį vaidmenį vaidina, bet būsena. Būtent būsena, o padėtis tik pagilina tą būseną arba suteikia tam tikrą atspalvį jai. Pavyzdžiui, aš išeinu į Rytmetį, mano fiziologijoje žavesys, pilnas atsivėrimas išoriniam pasauliui ir tam, kad ši būsena įgautų pilnatvės, atsilošiu, padarau tiltelį.
Štai ir esminis skirtumas. Pirma, mes plečiame savo gyvenimo amplitudę, kuri susideda iš paprasčiausių keturių būsenų kaip Rytas, Diena, Vakaras, Naktis, o kūno padėtis, pratimai ar kažkokie kiti judėjimo elementai- tik pagalbininkai šioms būsenoms. Antra,  — šių būsenų integravimas į kasdienį gyvenimą. Joga nėra tai, kad aš padariau 10- 20 minučių kūno padėčių kompleksą ir viskas tuo pasibaigia. Jei tai būtų gimnastika, tai viskas labai paprasta: patampiau sausgysles, raiščius, pasilanksčiau į vieną ir kitą pusę ir po to į dušą. O Jogoje jūs integruoti į kasdieninį gyvenimą. Tai nereiškia, kad jūs sėdėdami konferencijoje ar bendraudami su kolegomis, užsidedate koją ant galvos, ar atsisėdate į „lotosą“, o draugai akis išpučia ir žiūri į jus kaip į psichinį ligonį. O jūs sakote “netrukdykit, aš dabar joga užsiiminėju”. Visai ne, jūs neturite to daryti, nes tai būtų kvaila. Padėčių kompleksus galite pagal vietą, laiką ir aplinkybes padaryti namie, gamtoje, kai niekas netrukdo, bet esmė vėl tos pačios būsenos — Rytas, Diena, Vakaras, Naktis.

 Suprantama,  para turi 24 valandas. Ir pagal gamtos ciklą mūsų fiziologija, gyvenimas turi tekėti tokia seka: Naktis 6 valandos, Rytas 6 valandos, Diena 6 valandos, Vakaras 6 valandos. Esame dirbantys žmonės, o tai reiškia, kad kalbamės, bendraujam, nešam, keliam, mąstom, t.y. būname Vakaro būsenoje 16 valandų, o likusį laiką poilsiaujame ar miegame — tai 8 valandos. Matydami tuos neatitikmenis tarp gamtos ir  gyvenimo būdo  pradedam integruoti Jogą. Tai reiškia, grįžtame prie Ryto ir Dienos būsenų. Pavyzdžiui, sėdžiu konferencijoje kokias 40-50 minučių, po to yra pertraukėlės. Tai kas trukdo  atsistoti, prieiti prie lango, truputį pasirąžyti, pasigėrėti dangumi, gamta, pabūti tame jausme, nepulti kažką aptarinėti su kolegomis. Arba kai einam namo, kas dažniausiai esti mūsų galvose? –“Turiu padaryti tą ar aną, susitikti su tuo žmogumi” ir t.t. Galva pilna minčių, įspūdžių — o tai Vakaro būsena. Šiai būsenai mes turime skirti nei daug, nei mažai — 6 valandas per parą. Tai palikime tą  Vakaro būseną, išeikime į Rytmetį tuo laiku, kai grįžtame namo. Tai ir bus jūsų Joga, kurią pradėsit praktikuoti  kasdienybėje. Žinoma, iš pradžių bus sunku, nes pagal įprotį didžiąją paros dalį praleidžiame Vakaro ir Nakties būsenose, dėl to turime grįžti prie vaikystės, tai yra prie Ryto ir Dienos būsenų. Po truputį, žingsnis po žingsnio reikia atjauninti save, suteikti žvalumo sau, mylėti save.
Norėčiau paliesti dar įdomesnį dalyką. Motina gamta mus apdovanojo 12 proto fiziologinių būsenų, t. y. , kiekviena iš  keturių pagrindinių būsenų — Rytas, Diena, Vakaras bei Naktis — skirstomos dar į tris. Tačiau šis skirstymas yra tolesnis pažinimo dalykas, kol mes nesame išsitreniravę tose keturiose būsenose ir  jų nevaldome, sunku bus pajusti likusias. Bet užbėgdamas į priekį galiu paminėti, kad tos 12 būsenų ir jų kombinacijos tarpusavyje duoda dar papildomai 12 psichofiziologinių būsenų. Iš viso jau turime 24 — kaip paros laikrodis, po vieną valandą. Ir dar viena — rišamoji  dvidešimt penktoji, kuri palaiko šias būsenas kaip suvertus karoliukus ant siūlo.

 Dažnai klausiama, koks ryšys tarp Jogos ir tikėjimo. Atsakydamas į šį klausimą visada sakau, kad Jūsų tikėjimas, koks jis bebūtų ir kaip jis pasireikštų, turi savo vietą Jūsų pačių fiziologijoje. Galime iliustruoti tokiu pavyzdžiu: Jūs save laikote tikinčiu žmogumi — krikščioniu, musulmonu ar budistu. Jūs turite savo garbinimo objektą, kurį išpažįstate ir tikite Jį. Kai esate Vakaro būsenoje, Jūs sakote: “O taip, mano tikėjimas yra pats geriausias, už jį nėra geresnio.” Ir taip tęsiasi iki tol, kol nueinate miegoti. Kai tai atsitinka, Jūs patenkate į visai kitą pasaulį, į visai kitą dimensiją. Ir tada klausiu: “Kur yra Jūsų tikėjimo objektas?  Kiek Jūs Jį per naktį susapnuojate? Ar Jūs galite Jį matyti per visą naktį?” O jei ne? Kaip šitą suprasti? Jūs 8 valandas esate tarsi nebetikintys? Paskui išaušta rytas, pramerkiate akis, pasirąžote, džiaugiatės gamta, paukšteliais, dangumi, visu pasauliu, tarsi susiliejate su ja ir tik po to grįžtate į save, į Vakaro būseną, kuri tęstis turėtų 6 valandas per parą. Ir sakote: “O, taip yra toks modelis, pagal kurį aš suprantu Dievo ir savo santykį”.
Apibendrindamas pasikartosiu: Rytas, Diena, Vakaras, Naktis- tai tarsi atskiri pasauliai, kuriuose praleidžiame savo, būtent savo, gyvenimą, o tikėjimas, arba net netikėjimas pagal tam tikrą modelį, tai tik tos egzistencijos Vakaro būsenoj mažiausia dalelė. Kodėl mažiausia? Kaip žinome, modeliai, kuriuos išpažįstame, gali keistis, pavyzdžiui, krikščionis tampa musulmonu, musulmonas krikščionimi; netikintis tampa tikinčiu, o tikintis — netikinčiu. Bet tai tik maža dalelytė mūsų patiriamos Vakaro būsenos, ir viskas turi turėti savo vietą, netgi tikėjimas.
Jūs nepagalvokite, kad aš prieš tikėjimą, jokiu būdu, aš visa širdimi už jį. Pažvelkime į žmogų, kuris yra sukaustytas paties savęs. Jis sako: “Ai, man niekas negali padėti, aš niekam  netinku, aš tuoj mirsiu ir tai vakar patvirtino gydytojas. Oi, koks aš nelaimingas, gailėkite manęs, gailėkite”. Žinoma, toks požiūris į save nieko neduoda, jis yra naikinantis. O kas gali šioje situacijoje padėti? Atsakymas labai paprastas — tikėjimas. Būtent tikėjimas, bet ne tas, kuris paremtas mąstymu ar logika, jis tikrai nepadės, o jausmu ir atsivėrimu pasauliui, dievui, gamtai. Būtent jausmu: “o taip, aš pasveiksiu”. Ir dar — jei kaimynas perpils šaltu vandeniu per nugarą, kai tu to nesitiki, tai efektas gali būti neįtikėtinai geras.

 Kartais šių dalykų nežinojimas priveda prie liūdnų, o kartais net tragiškų pasekmių. Norėčiau pateikti pavyzdį iš eilinio poilsiautojo gyvenimo. Štai žmogus guli Palangos pliaže, kaitinasi saulutėje, šilta, gera, oras malonus, jūra gaivi. Ateina draugai, pasistato buteliuką ir išgėrinėja. Buteliukui įpusėjus vienas iš jų  šoka į šaltą vandenį — ir kas? “Gelbėkit, skęstu!” Kas atsitiko? Vandens tik iki juosmens, o jis skęsta. O  priežastis paprasta: alkoholis įveda  į aktyvumą — Vakaro būseną, žmogus nori daug šnekėti, daryti ką nors. Kai  Vakaro būsena baigiasi ir jo organizmas pereina į atsipalaidavimą, jis tampa tingus, apsnūdęs, kalba nerišli — Nakties būsena. Pasižiūrėję į mūsų kraujagysles, širdies darbą, pastebime, kad Nakties būsenoje jos išplėstos, širdis plaka lėtai. Na ir štai, su tokiais savo fiziologiniais procesais jis šoka į šaltą vandenį. O šaltas vanduo savo ruožtu stimuliuoja Rytmetį, atsivėrimą pasauliui, kraujagyslės yra susitraukusios. Tačiau alkoholis neleidžia kokybiškai pereiti į atsivėrimą, o išoriniai faktoriai (vanduo) jį verčia tai daryti. Ir galiausiai infarktas, nors vandens iki juosmens.
Kitas pavyzdys. Žmogus atsipalaidavęs, o jam reikia pakelti sunkų 30 kg grūdų maišą. Pagal viską jis turi atsirasti Vakaro būsenoje, jo jausmas turi būti: “Na, paimsiu, pakelsiu, panešiu. Ką čia 30, gal 50 ar 60 kilogramų. Kuo daugiau, tuo geriau.” Bet to nėra. Jis apsnūdęs prieina prie to maišo ir kelia. Tik suduria jam juosmenį ir po to — ligonis. O priežastis paprasta — ne toje fiziologinėje būsenoje jis tą darbą atliko, todėl miegodami nesiimkite sunkių darbų, nes pasekmės kaip pirmu, taip ir antru atveju gali būti liūdnos.
Baigdamas  ir apibendrindamas galiu pastebėti, kad Jogos praktika nesibaigia vien 10 — 15 minučių padėčių, meditacijos, kvėpavimo kompleksu. Svarbiausias praktinis Jogos aspektas — būsenos, kurios  pritaikomos kasdieninėje veikloje: darbe, namuose ir t.t.